I scena
(Olimpo kalnas. Jame Afroditė ir Nikė ruošiasi eilinei šachmatų partijai.)
Kur nuo seno Olimpo dievai viešpatauja,
Ir pro debesis žvelgia į žemę valingai,
Sėdos sostan duktė Dzeuso ir meilingai,
Nikei, aršiajai pergalių deivei, taip tarė:
O šlovingoji pergalių deive, nuožmioji!
Prieš tave neretai ir dievų kinkos virpa,
Vos tu savo puikiaisiais sparnais suplasnoji,
Tuoj žiauriausi kariai kūdikėliais pavirsta.
Tau ambrozija kraujas, kova tau gyvybė,
O pasaulis tai laukas, kovoms tesutvertas,
Pasakyk, vardan ko ta žiauri beprasmybė,
Reikalinga žmonėm? Ar be jos jie netvertų?
O iškilus iš jūros putos Afrodite,
Tavo grožiui dievai amžinybėje lenkias,
Spinduliuos tavo meilės sutirpsta net Nikė,
Tu pasauliams valdyt meilės galią palenkus.
Atsakysiu aš tau, ką išgirsti geidauji,
Apie kovą žmogaus prieš dievus ir prieš brolį.
Kas dabar dėl dievų prielankumo kariauja,
Kada nors tas kovos, kad turėtų kiek nori,
Tiek, kiek gali panešt jo niekingas godumas,
Tiek, kiek gali aprėpt jo glėbys arba akys.
Tam, kad augtų jame netvarus išdidumas
Ir, kad lenktųs kiti jojo galią pamatę.
Juk, žmogus, lygiai dievas, į kalną vis kopia,
Užkariaut pasirengęs jo aštrią viršūnę,
Ir užmiršta dažnai, kad palieka užkopęs
Savo dievišką pradą, vardu žmogiškumas.
Na, o mūs pareiga, savo sostuose sėdint
Juos akylai stebėti ir laimint ar teisti,
Kad keliaujant jiems kilti ir krist būt negėda
Kad pažintų jie meilę ir skausmą bei aistrą.
O galingoji, Nike, taiklus tavo žodis
Išmintingą tu jįjį į erdvę paleidai.
Suprantu, aš dabar, žmogiškumui kovoti,
Lygiai kaip ir mylėti, dievų buvo leista.
Na, o mudvi, stebėdamos jojo kelionę,
Į viršūnę, o galgi į gelmę juodžiausią,
Pasiruoškim sutikt naują dieną klajūnę
Ir žaidimui dievų pasiruoškim puikiausiam.
Štai lenta ir figūros (visai tarsi žmonės)
Štai, man baltos, tau juodos,
Na, galim pradėti? Aš pirmoji einu 4e
Taip, žaiskim, už dievus ir už žmogų
Telaimi, kas laimi.
II scena
(Herojų pristatymas.)
Kai galingoji Nikė, sutelkus puikiausias
Savo proto galias, darė trečią ėjimą
Po kurio Afroditės kariai galingiausi
Nebeteko dar vieno savųjų kaimynų
Lygiai pat tuo metu šalyje neregėtoj
Toj, kuri Galija nuo pat amžių vadinos
Pirmo spindulio saulės, skaisčios, palytėtas
Gubernatorius budo iš miego švininio.
Seno kario sūnus taip karys gi, kaip tėvas
Galingiausias karių ir dievų numylėtas,
Vos pakirdęs iš kieto Letargijos miego,
Atsigręžęs dangun, puolė sveikinti dieną:
Aš sūnus štai tautos, kur kariaut nesibodi
Tau žemiausiai lenkiuos, būk pasveikinta, ponia,
Būk šviesi ir puiki, karalaite paros,
Būk dievams prielanki ir kareivį globok.
Neški šilumą, šviesk purpurine šviesa
Ir šešėlį ištiesk, atgaivinki rasa.
Pamyluok ir priglausk, vakare, po kovos
Pamaitink, ir palauk, kol sapnai užliūliuos.
Taip besimeldžiant jam, jo pašonės gale,
Rados padaras toks, su smaila galvele.
Pasiklausęs nūnai tų kalbų, gan rimtų,
Jis prabilo ūmai saldžialūpio balsu:
Gubernatoriau tu, Žan Žeromo sūnau,
Gan seniai aš stebiu jau tave ir matau.
Neprilygs niekas tau, nei jėga nei protu
Tu sutvertas kariaut ir gimei būt vadu.
Net ir Nikės narsa, prieš tave gan blanki
O Mileto mintis prieš tave, oi, nyki!
Pasakyki tu man, ką toliau veikt žadi?
Kur gi eisi kariaut? O gal mūšiai baigti?
Filosofo gyslelę nešioji savy,
O mielasis žmogau, pasakyk, kas esi?
Ir iš kur taip gerai tu pažysti mane?
Gal mes buvom kadais bendražygiais kare?
Man keliaut ir pasaulio daug teko matyt.
Aš teisybės, kaip tu lygiai ieškau brolyt.
Kas nedoras, neklauso, negerbia dievų.
Kas netoks lygiai aš arba tu, teist galiu.
Tokią galią paskyrė man žmonės nūnai.
Aš turiu likviduot tą, kas mąsto blogai.
Kas nenori klausytis ar eit su visais
Tą turiu aš nuteist, štai kokie reikalai.
Tavo žodžiai šitie mano ausiai atšiaurūs
Dėl teisybės kovot pašaukimas man duotas
Ginti žmogų nuo jojo paties.Ar nuo draugo
Saugot žemę, garbingai dievų dovanotą.
Na, o tau, regis, rūpi kaltybės ieškoti kituose,
O suradus ją, žiauriai juos bausti.
Nors ab?ejų mūs kelias atrodo vienodas
Į skirtingas puses juo paskirta keliauti.
Tad pirmyn, prakilnus Žanai Šarli de Šodai
Tu į šiaurę keliauk, na, o aš, kiton pusėn.
Galbūt dar susitiksim, dievų jei bus skirta.
Kada nors ir kur nors, o jei ne sveikas būki!
Šitaip taręs, keistuolis it dūmas ištirpo.
III scena
(Žiemą miške. Protestantų tvirtovės užėmimas.)
Nuo to laiko jau daugel vandens nutekėjo,
Daug išdegino saulė gausiųjų aruodų
Mūšių daug mūsų Žanas šaunus apturėjo
Daugel kur buvo jis vainiku vainikuotas.
Kiek keliavo, kiek matė į širdį vis dėjos,
Vandenynų platybę ir smėlį bekraštį,
Kol vienądien jis didžią grožybę priėjo,
Pasitinkantį jįjį gudžių girių kraštą.
Kur aprėpsi akim, ąžuolai ąžuolynai,
Kur tik žengsi, tenai tik kemsynai ir pelkės.
Jei kur besi ranka tik tankiausi brūzgynai,
Saulės net nematyt, tiktai medžiai bekraščiai.
Ir užklupo tenai jį žiema netikėtai
Kaip devyni vilkai, staugdama rūsčiai puolė,
Speigo aštrūs nagai aršiai draskė ir plėšė
Jojo kūną grubiai, versdama ieškot guolio.
Taip, su savo draugais bendražygiais taipogi
Vieną rytą šauniai, jis tvirtovę užpuolė.
Virė mūšis nuožmus, krito žemėn sutinę
Savo Dievą, namus, ginti stoję krūtinės.
Po paros, septintos, karvedys mūs laimingas
Kvietės vieną visų žengt tvirtovėn valingai
Naują Dievą, kad šis, savo galią pajungęs,
Išmainytų jo kardą į rūbą vienuolio,
Su kuriuo jis, kadais, karo vadas galingas,
Nusilenkti prieš dievą ir žmogų valiotų.
Taip klajūnas su tūkstančių vyrų aršiausių
Vienądien vienuoliu iš kareivio patapo
Ir gyvenę ko gero sau būtų ramiausiai,
Bet atlankė juos kartą nežinomas svečias.
Vos tvirtovėn galingu kumščiu pabarbenęs
Puolė kviest vienuolius jis iš karto į mūšį,
O jei tie nepaklus, tai grasino užmušęs,
Juos visus ir jų Dievą paniekint sumanė.
Tai išgirdęs, nuliūdo vienuolių vyriausias
Ir be matant jis celėj savoj užsidarė.
Ir ilgai jis savęs Ką daryti man? klausė,
Bėgt? Drebėt? Būt bailiu? Ar narsiai susikauti?
Kelti kardą nuožmiai, Dievo įsakai draudžia.
Rašo knygos antai: nuolankus būki, drauge,
Ne ginklu, o žodžiu nugalėki tu priešą.
Žmoniškuoju protu jį palenk savo pusėn.
Kelsi ranką prieš kitą, pats žūsi, pilieti,
Priedermė juk vienuolio augint žmogiškumą.
Na, bet jei ne žmogus, o žvėris, ten, už durų,
Į vartus savo iltis aštriąsias galanda?
Ir ,staiga, iš dangaus angelų palytėtas
Mūs vienuolis nūnai puikią išeitį randa.
Neišliesiu ašai kraujo lašo nei vieno.
Išeinu! Te prakeikia galingieji dangūs
Mano priešą ,kur daužos už durų siaubingai.
Palieku šią tvirtovę, drauge lai keliauja,
Su manim, tie, kas nori, sutikt naują dieną.
Šitaip iškalbos meną pažėręs prabangų
Savo abitą tėškė jis žemėn ir greitai,
Įsikišęs makštin neprilygstamą kardą
Iškeliavo de Šodas su dar trim kareiviais.
Užkariauti naujų nematytų kraštų.
O, tuo tarpu, dešiniajam tvirtovės gale
Kumščiažmõgis juokingai smaila galvele
Puolęs aukštą galingą tvirtovę ūmai
Skerdė pjovė ir žudė visus atkakliai.
IV scena
(Kurioje Žanas de Šodas su savo bendražygiais atkeliauja į vienuolyną,
vėliau iš jo pabėga į miestą, kuriame juos pasitinka meilė ir mirtis)
Daug dienų ir naktų jiesiems teko keliauti
Kol aptiko ant kalno sau stūksant ramiausiai
Vienuolyną, statytą vienuolių iš lėto.
Taip stovėjo jisai ir šaukte, regis, šaukė:
Ei, užeikit, keleiviai visiems užteks vietos
Savyje talpinau aš ne vieną kareivį,
Tad priglausiu ir jus nuo nuožmaus jūsų priešo.
Tad netrukus galinguos vart?osna pabeldę,
Keliauninkai pateko į erdvę niūriausią
Ir lig tol, kol žara ant kalnų nusileido
Jie vienuoliais patapo visų nuolankiausiais.
Gavo maistą pastogę ir rūbą vienuolio
Ašutais ir grubiausiais pluoštais siuvinėtą,
Gavo įžadus duot, kad laikysis griežčiausiai,
Šios tvirtovės taisyklių, kadais sugalvotų.
Penktą keltis ir melstis, augintis sau maistą,
Vengt mėsos ir gėrimo, laikytis švenčiausių
Savo įžadų viešpačiui nuolankiai duotų.
O jei kas nepaklus, priedas laukia žiaurus,
Vienuolijos sūnus septynmetis nuožmus.
Jojo bus pareiga, duot kupron su lazda,
Jeigu kas iš svečių, jiems duotų užduočių,
Neįvykdys, kaip pridera Dievui tarnaujant.
Taip ir būtų gyvenęs de Šodas ramiausiai
Apsupty vienuolyno brolijos bei sienų,
Bet nuo regulų svorio, taisyklių griežčiausių
Seno kario sūnus, taip be galo kentėjo,
Šitiek gavo lazdų tiek gumbų apturėjo,
Kad po trijų dienų, jam agonija virto,
Toks gyvenimo būdas, kariams nesutvertas,
Tad nusprendė jisai vieną dieną prašyti
Vienuolijos vyriausio, kad miestan jį leistų,
Kur kartu su draugais jis galėtų patirti,
Kaip ten žmonės gyvena, ką dirba, kaip mąsto,
Kam gi meldžias kas rytą, ar tą Dievą tiki.
Taip apgavęs gudriai išmintingą vienuolį,
Patikėjus juos skleisti šventumą keliaujant,
Su trimis bendražygiais (naujaisiais vienuoliais)
Gubernatorius mūsų miestan iškeliavo.
Tiek tematė daugiau juos šventieji vienuoliai.
O mieste, oi mieste, kur tik žengsi linksmybės.
Tad ir krito vienuoliai spalvingan jų glėbin,
Ir gal būtų tai trukę bemaž amžinybę,
Bet, staiga viduryje aikštės siautulingos,
Kur nuo amžių pirkliai sau didžiai viešpatauja,
Pasirodė būtybė didžiai geidulinga
Grafiene Pompidu pavadinta meiliausiai
Vos pamatęs tik ją, seno kario sūnųs,
Tuoj be sąmonės jai priešais kojas parpuolė,
O nubudęs jos tarnas didžiai nuolankus
Jai į glėbį švelniausią tuoj visas įpuolė:
Būki mano, švelniausia žmonių ir dievų,
Pasiryžęs aš tau visą amžių tarnauti.
Aš, galingasis Žano Žeromo sūnus
Nuo kurio kardo krito žiauriausiosios tautos.
Būtų galima dėti čia tašką tvirčiausią.
Namas, medis, žmona ir vaikai nuostabiausi
Keturi, gal penki, jeigu sąlygos leistų,
Bet staiga, netikėtai aikštėn įsiveržęs
Inkvizitorius tas, kurs tvirtovę užpuolė,
Netikėtai užklupęs nekaltą vienuolį
Ir norėdams pralieti jo kraują tauriausią,
Eiklią ietį paleido staiga jojo pusėn.
Bet nekliudė tada ietis kario galingo,
Mat jo karo draugai jį krūtinėm užstojo
Krito persmeigtos tąsyk trys širdys garbingos.
Gubernatorius dėjo į kojas greičiausiai
Ir tol skuodė tolyn. Kolei pasiekė girią,
Kurioje būt saugus ir nurimti galėjo.
Apraudojęs tenai bendražygių likimą,
Pasimeldęs ir jiems iš širdies padėkojęs,
Kilo eiti tolyn, neaprėpiaman gylin,
Kur tik žvėrys ir paukščiai per amžius lekioja.
Ir beeidamas taip jis priėjo proskyną,
Kurioje statinys vien iš medžio dungsojo,
O gyveno jame atsiskyrėliai trise
Jėzuitais kadaise įšventinti broliai.
Pas kuriuos, kad atgautų ramybės sparnus,
Ateity jam padėsiančius tolin keliauti
Apsistojo de šodas, kareivis niūrus.
V scena
( De Šodas apsistoja miške pas tris vienuolius jėzuitus, siekdamas atgauti dvasinę ramybę. Ten jį aplanko keistas regėjimas, po kurio jis palieka vienuolius ir iškeliauja. Bekeliaudamas atkanka į Lietuvą, Kražius.)
Ten, globon savo sielą, nualintą skausmo
Į rankas nuolankiai broliams trims patikėjęs,
Kad galėtų po truputį gyt ši ir augti,
Su dangum ėmė tartis, karštai jąjam melstis.
Ir taip vakarą vieną, žvaigždėms tyliai žėrint,
Kai de Šodas ant pilko akmens atsisėdo,
Vakarinių maldų nuolankiai sukalbėti,
Jį aplankė staiga nuostabus sapnas vienas.
Regis jis, vėl karys, gubernatorius vėlei,
Padėkojęs vienuoliams už jų svetingumą
Iškeliavo iš girios ieškot prielankumo naujuose kraštuose.
Taip keliaudamas jis daugel naujo pažino
Daug žmonių įvairiausių kely susitiko,
Kol kalnuos vienąkart besimeldžiantį tyliai
Jis nuolankų vienuolį užkopęs aptiko.
Baigęs melstis vienuolis į jį taip prakalbo:
Sveikas, mielas žmogau, kurgi tu bekeliauji?
Ko toks rūškanas veidas? Ar kas atsitiko?
Nesirūpink, neverta šventasis vienuoli,
Praeity jau manieji randai pasiliko.
Galbūt taip, o gal ne, bet atminki, prašau aš
Tai, ką tardams širdy tau ramybės linkėsiu.
Sugyvena dažnai žmoguje meilė skausmas,
Kad viens kitą pakeist karts nuo karto galėtų.
Jei tau skauda dabar, tai atmink, kad mylėjai,
Tuos, kurie verčia tavąją širdį kraujuoti.
Lygiai jie paaukojo save, nes tikėjo tavimi
Ir ką renkas jie taipgi puikiausiai žinojo.
Tad keliauk, su Dievu, jeigu jo taip paskirta,
Tik draugų neužmiršk niekuomet tu ir Dievo.
Šitaip taręs vienuolis ore tuoj ištirpo,
O de Šodas netrukus vėl leidos kelionėn.
Susitaikęs su tuo, kas jam buvo paskirta.
Ėjo tol, kol nualintos kojos užtirpo
Ir kai buvo visai pasiduoti nusprendęs,
Nes nualintas kūnas tik atilsio šaukės,
Prikeliavo kareivis neįprastą miestą.
Miestas buvo tasai vien luošių nelaimingų
Aimanuojančių, raudančių, bei nukamuotų
Negandų, bei skausmų amžinybės beribės.
Kur tik kreipsi ausis vien tik aimanos kraupios,
Ten, kur koją statysi skausmai tik ir kančios.
Net gyvūnai ar paukščiai kankinosi baugiai
Be sparnų uodegų, o taipogi ir žuvys
Be žvynų ir pelekų mėgindamos plaukti nesvarbu
Kad išplaukt iš kančios vandenyno.
Tai regėdamos akys mūs kario galingo
Netikėtai migla neramia apsitraukė
I priėjęs prie vieno bekojo kaimyno
Jis sunkia širdimi šio nedrąsiai užklausė:
Pasakyki, žmogau, man, už ką šitą kančią
Jums Švenčiausias kentėti per amžius paskyrė?
Negi taip jūs kadais nusidėjot, kad amžiams
Tik skausmų ir kančios jums kelius eiti skyrė?
Savo kelią brangus, mes pasirenkam patys,
Jeigu kenčiam tai patys sau kančia ir skiriam,
Sau darbais nedorais nuolat kelią pagrindžiam,
O po to pamažu tuo keliu eit privalom
Taip diena po dienos, palengva, iki galo,
Iki tol, kol užges paskutinė aušrinė.
Pats kareivis esu, seno kario sūnus,
Per gyvenimą daugel kovų apturėjau,
Daug kareivių narsių savo galvas šaunias
Priešais kojas manas per tą laiką padėjo.
Bet lig šiolei aš sveikas ir gyvas esu,
Dėlei savo karių, kurie net nedvejojo
Savo gyvastį šventą antai paaukojo
Vardan to, aš dabar sveikas gyvas esu.
Bet man niekada nieks negražins niekaip jų.
Tad sakyk, man gerasis žmogau kas esu?
Juk bailys aš ir niekšas, nes tąsyk pabėgau
Aš bailiai, nuo tada savo vardo nei kardo
Nebevertas nes kaltas bailys aš esu !
Tavo skausmas kilnusis žmogau lygiai mano
Skaudžiai drasko ir skverbias giliai į krutinę
Luošas tu širdyje, bet tikiu, aš išgydys
Reikia laiko viskam, karvedy ir kantrybės.
Daugel ką supranti, daugel teks dar patirti
Tau kančių ir kritimo, tiktai atsispirti
Tu turėki jėgų visuomet ir keliauki
Vis aukštyn ir tolyn, bei širdim pasikliauki
Ji vienintelė tikrąjį kelia pažysta.
O dabar jau keliauk laikas jau, sveikas liki.
Ir uždaręs skausmingojo miesto vartus
Iškeliavo de Šodas tolyn nuolankus
Savo širdžiai jį vesti keliu patikėjęs.
Nežinia kiek ilgai šitaip būtų keliavęs,
Bet beeidamas taip prisivijo procesiją niūrią.
Ėjo žmonės gilian liūdesin pasinėrę
Biro ašaros žemėn ir virto į jūrą
Netekties sielvartingu skausmu pažymėtą.
Nešė karstą eglinį, jame sau ilsėjos
Miego amžino ženklu švelniai palytėtas
Mažulytis vaikelis, bemaž kūdikėlis,
Paskutinėn kelionėn tėvai ir sesutė,
Savo sūnų ir mažą broliuką lydėjo.
Vos akimirką menką šioj žemėj pabuvus
Šiam mažam angelėliui jau laikas atėjo
Iškeliauti iš kur nebegrįžta jau niekas.
Tai matydams karys nusižeminęs romiai,
Beigi pagarbą savą tėvams atidavęs
Akimis nulydėjo procesiją tylią
Kolei tos visiškai nebebuvo regėti
Susimąstyman puolė staiga netikėtai.
Atsivėrė jam akys lyg rytmečiui auštant,
Verias žemė pirmų spindulių palytėta.
Ir suprato de Šodas staiga, netikėtai,
Kad gyvenimas visas tėra laikinumo
Dovana, jam garbingai dievų patikėta.
Ir, kad reikia kovoti dėl jo bei mylėti
Nes tėra tas gyvenims visų lygiai vienas.
Ir visiems lygiai vienas tėra dovanotas.
Taip staiga jis iš keistojo sapno nubudęs,
Dar ilgai ant maldų akmaenies prasėdėjo,
Kolei vasaros dangui tvankiajam nurudus
Vėl į kelią iš naujo jis ruoštis pradėjo.
Iš širdies padėkojęs romiesiems vienuoliams,
Užu tai, kad atgaut jam tvirtybę čia leido,
Gubernatorius valtim, dosniai dovanota
Vėl į kelią nelengvą antai pasileido.
Ir išbridęs iš šniokščiančios ūžiančios girios,
Ties pašone kurios upė baugiai riaumojo.
Jis į valtį nūnai nedvejodams įlipo
Ir nusiyrė klusniai pritardamas srovei.
Gan ilgai mūs ramusis de Šodas taip yrės
Daug krantų pro akis jojo klusniai praslinko,
Kol vienądien jisai nelauktai prisiyrė štai krantą
Kažin kur regis jo jau kadais atlankytą.
Iš abiejų jo pusių tik kalvos, upeliai,
Šniokšdami ir šokuodami ritos pakalnėn,
O pakėlus akis pasitiko galingi
Ir didingi miškai, stodami skersai kelio,
Tiems, kurie vienąkart netikėtai,
Geisdami pasisavinti svetimą turtą,
Tų miškų nekaltus globėjus užsipultų.
Buvo tai karvedžių garbingiausiųjų kraštas,
Nuo pat amžių lietuvių ir lenkų valdytas.
Jin atkako kilnusis kareivis de Šodas
Jo krante jis tąkart netikėtai išlipo.
Ir patraukė miškų neįžengiamų pusėn.
Daug dienų ir naktų aišku taip irgi daugel
Gubernatorius priekin po truputį yrės
Karts nuo karto sustodamas kur pailsėti
Ir žemai nusilenkti jį saugančiam Dievui,
O prie jo kiekvienam žingsny dėjos
Žmogų po, pasiryžusi drąsiai ir kantriai
Žengti įkandin Dar nematyto vienuolio
To, kuris jų kraštus taip garbingai aplankė.
Tad taip kartą vienintelį savo kantrybės netekęs,
Ir pajautęs už nugaros vis bedidėjančią minią,
Žan de Šodas jos taip atsisukęs užklausė:
Kuo gi laikot, brangieji, mane? Ir ko sekat
Iš paskos visą kelią? Nejaugi neturit,
Jūs namų ir šeimų, negi savojo tikslo neturit,
Jokio kito, kaip tik man iš paskos keliauti?
Ir atsakė tuomet jam žemai nusilenkęs,
Vienas vyras minios vienas taipgi drąsiausių:
Nors didžiai ir galingos yra mumis saugančios girios,
Bet jų gylio ir pločio senei mums jau nebeužtenka,
Tad ir sekam iš paskos tau mielas žmogau,
Ir jei myli save lygiai Dievą, tu, nuolankiai prašom,
Leisti mums eiti tau iš paskos ir tavąją išmintį semti.
Tai išgirdęs, nusijuokė keistas vienuolis ir tarė:
Na, jei norit taip eit su manim, ką gi, einam.
Nuo to laiko visi jie geriausiais draugais pasidarė.
Ir keliavo, keliavo, kol kartą nelauktą,
Jie priėjo mažytį upelį, netoli, kurio
Miestas tykus ir apsnūdęs rymojo,
Tam mieste mūs draugai ėmė ir apsistojo,
Kražiais miestas tasai nuo pat seno vadinos.
VI scena
( Pas karį ateina Afroditės pasiuntinė grafienė Pompidu. Pradedama statyti Kražių kolegija gimnazija.)
Kuomet poilsiui kūnus savus atidavę,
Po kelionės ilgos bendražygiai ilsėjos
Bei gi klausės galingųjų medžių ošimo.
Va, tuomet prieš de Šodo akis netikėtai
Stojo meilė jo šitiek naktų išsvajota, ta,
Kuriai grafiene Pompidu skirta būti.
Atsistojus prieš karį ji šitaip prakalbo:
O, brangusis, tiek laiko tavęs aš ieškojau,
Kol galiausiai radau. Tad daugiau nesiskirkim,
Aš nuo šiol tavo valiai šventa? atsiduodu.
Leiski, man savąją galvą plikai nusiskutus,
Vienuole pult žemai prie tavųjų štai kojų.
Nuo šiol Dievui aš noriu tarnaut bei gi žmogui.
O de Šodas stovėjo plačiai išsižiojęs,
Netikėdamas savo ausim, bei veizolais,
Tuo, ką mato jisai prieš save ką tik stojus.
Ir balažin kiek būtų jis taip prastovėjęs,
Jei netyčia pro šalį nebūtų keliavęs
Septynmetis vaikėzas, dabar tikras vyras,
Kurs kadais vienuolyne de Šodą aptalžė
Lazdomis, už drausmės nesilaikymą,
Taip, kaip vienuoliui daryti tai pridera uoliai.
Bekeliaudamas laimės savosios ieškoti,
Jaunas tvirtas, dabar jau vienuolis tikriausias
Vos išvydęs savajam kelyje keistą vaizdą,
Jo akim akylom visiškai netikėtą
Vaizdiny šitame kraupią klastą įžvelgęs
(Kur matyta, grafienė galinga patapti,
vienuole nei iš šio, nei iš to užsimanė!)
Prisiartinęs, tvojo lazda kuo smarkiausiai,
(Ta pačia su kuria ir de Šodui kadaise
Tiek gumbų ir mėlynių už bausmę įstatė).
Jai per kupra ir vos tik lazda prisilietus
Sumaurojo grafiemė ir demonai kraupūs
Tuo iš josios gražiosios burnos išsirangė.
Pasirodo, kad juos Afroditė pasiuntus
Išbandyt pasiryžusi kario miklumą,
Kad patikrintu ar jam atėjo jau laikas
Naują atkarpą kelio pradėt nuolankiausiai.
Atsipeikėjęs Šodas ir viskką supratęs,
Bei gi savo išgelbėtojui padėkojęs.
Pasinėrė gilion atminimų versmėn.
Jis prisiminė, kaip ir kada susitiko,
Savo pirmają meilę ir kaip ja tikėjo,
Taip tikėjo, kad spąstuosna vos neiklimpo,
Kaip ta musė voratinklin puolus per vėją.
Ir dėl to vien, jog deivės klastos nepažino,
Ir teisybės nuo melo atskirt nemokėjo.
Ir staiga lyg aušra beprabundančio ryto,
Jam mintis, galvoje, netikėtai sušvito.
Tam, kad nebeužkluptų daugiau niekada
Pasaloj tyliai glūdintis tirštas aklumas
Ir kad nežinią visad pakeistų žinia.
Tarpe medžių ir upių gaivių ir sraunių,
Jis nusprendė tvirtovę įkurt, kurioje
Augs nauja neregėta galia.
Ta galia paremta bus ne plieno kardu,
O žinių stebuklingu ir aiškiu vardu.
Taip sušaukęs pagalbon naujuosius draugus
Žanas puolė statyti į šviesą vartus.
Pro kuriuos kas tik gyvas galės drąsiai žengt.
(Kurioje Žanas de Šodas paskutinį kartą susitinka su inkvizitorium ir galiausiai jį įveikia)
Taip naujosios tvirtovės statybon įpuolę,
Kad žmogus ateity jon įėjęs galėtų,
Išsinešti iš ten, kas brangiau net už žėrintį auksą,
Galingiau kas už deimantais lietą karūna,
Kas vadinas žiniom, ir kas padeda tolin keliauti,
Bei už kardą sunkiausią geriau daug tarnauja, bei gina,
Kuomet priešas nelauktas nusprendžia iš nugaros pulti.
Taip garbingan darban nūn visa širdimi įsijautus,
Atkeliavo statybvietėn tipas nedoras.
Inkvizitoriaus vardą savaisiais darbais užtarnavęs.
Ir išsikvietė Žaną de Šodą į mirtiną kovą.
Kurioje iš dviejų tiktai vienas palikti turėjo.
Bet de Šodas tik prakaitą sūrų nubraukęs
Inkvizitoriui šitaip į šauksmą atkirto:
Neišdegs nieko tau, o piktasis žmonijos skriaudėjau
Nes kitaip mano akys pasaulį šį mato.
Mano kardas jau senas, kovų sudėvėtas,
Nepakelsiu aš jo niekada, nebėra man jau vietos,
Karių tarpe. Aš senas vienuolis esu.
Pareiga mano auklėti žmones ir nešti,
Šviesą jiems, kad tamsoj nepamestų jie kelio.
Mano žemė čionai, kaip ir mano brangieji namai,
Tie, kurių ilgą amžių ilgai su kantrybe ieškojau.
Kitkas liko už nugaros mano. Antai auga morkos darže,
Gal užvalgyti nori? Sveikas valgis yra.
Daug sveikesnis už kruviną mėsą.
Nepažįstu tavęs, tu gi senojo kario sūnus,
Tau kovot kraujyje nuo pat amžių yra įrašya.
Kas nutiko, sergi, gal per klaidą išgėrei nuodų?
Vandens vietoj, kai puolei pailsęs nuo darbo gaivintis!
Viskas keičias pakinta taip pat ir žmogus,
Savo kelią keliaudamas meati iš metų,
O dabar, nyk iš čia, mano drauge niūrus,
Nepakęsiu tokių lygiai tu šioje vietoj,
Kur per amžius stovėsiančius rūmus renčiu.
Čia gyvens begalybė taurių ir galingų minčių.
Šitaip taręs de Šodas iškėlęs rankas pamujavo,
Ir prieš priešo akis šventą ženklą parodęs,
Pradangino jį kęsti į į požemius amžiams
Amžinųjų kančių tiek daugiau ir tematė
Jį de Šodas, kareivio Žeromo sūnus.
VIII scena
(Žanas Šarlis de Šodas Jona Karolis Chodkevičius stato Kražių kolegiją)
Taip nubaidęs baisingąją negandos šmėklą,
Inkvizitorium kartą žmonių vainikuotą.
Atsidėjo de Šodas tiktai vienam darbui,
Nuostabiosios šviesiosios mokyklos statybai,
Taip diena po dienos bei plyta gi po plytos
Pakražantėje pastatas didis išdygo
Ir stebėjosi žmonės, kur ėjo pro šalį.
Ką gi šitie keistieji vienuoliai sumanė?
Negi ruošias jie vienuolyną čia steigti?
Negi jie nebegali be jo jau apseiti?
Na, o gal Dievo šventojo valiai palenkti
Jie nusprendė didingą bažnyčią įrengti?
Su altorium, vargonais, šventųjų paveikslais?
Taip praeiviai sau tyliai dūmojo, bet kas vyksta,
Vienuolių paklaust nesumojo.
Kolei vieną lietingą pirmadienio rytą,
Per Kražius kai ruduo kibirkščiuodamas ritos,
Į mokyklą vienuolių antai pastatytą
Žanas švelniai įstatė paskiausiąją plytą
Ir miestelio žmonėms pagarbiai nusilenkęs
Pirmą kartą į juos netikėtai prabilo:
O, švelniausiosios sesės ir broliai karingi,
Te atsiveria jums šie galingieji vartai,
Pro kuriuos jus visus aš kviečiu drąsiai žengti,
Į šventovę, kur mokslas romiai viešpatauja.
Būkit drąsūs ir niekad daugiau nebijokit!
Tegul žinios jums atveria kelią į laisvę,
Jūs, nuo šiol, dieviškąją mintim spinduliuokit,
Su žiniom per pasaulį jūs drąsiai keliaukit.
Tegul priešai jokie nebedrįsta pastoti
Žiniomis padabinto, šviesaus jūsų kelio.
Na, o mes nuo akimirkos šios išmintingai
Jums pasižadam visad, kiek bus mūsų galioj,
Mokyt jus, tam, kad negandai juodai užslinkus,
Jus gebėtumėt drąsiai nuo jos atsiginti,
Ne kardu, o žodžiu, išmintim kuo tauriausia.
Dėl kurios auga beigi tvirtėja tiek miestai,
Tiek žmogus, lygiai tie ąžuolai, kurie saugo
Savyje daug žinių ir kas metai jas kaupia,
Kiek drėgmės reikia jiems, kiek pavėsio ir saulės
Dėl žinojimo šito tokie jie ir auga,
Dideli bei galingi, kad laikui atėjus,
Jus galėtų užstot nuo kaitros ir nuo vėjų
Ar paslėpt po savim, kai jūs ieško galingas
Ir nuožmus piktas priešas panūdęs siaubingai
Iš netyčių paimt ir klastingai užpult.
Taip tarydams de Šodas vartus atidarė
Ir galinga minia jon vieningai patraukė
Išsiilgus garbingojo žodžio galybės
Atsiduot pasirengus žinioms beigi mokslui.
Epilogas
(Kuriame viskas, kas iki šiol buvo neaišku, pasidaro aišku ir kuriame padedamas galutinis taškas.)
O kaip tik tuo metu, kai minia galingiausia,
Išsiilgusi mokslo šviesos ir galybės,
Pro naujosios šventovės vartus klusniai žengė,
Olimpe, kuriame vien dievams viešpatauti
Nuo pat amžių žilųjų nūnai buvo skirta
Meilės deivė, puikiausia visų, Afroditė
Netikėtai, klastingą ėjimą padarius
Nikės karį galingą iš kojų išverst sugebėjo
Ir Šachas! griausmingai surikus,
Jau pamanė, kad partiją šitą laimėjo,
Prieš visus nugalėt galią turinčią Nikę,
Bet tada, netikėtai ir Nikė suskubo atsiteist
Bei matu baigt žaidimą nusprendė.
Taip tarp deivių dviejų tad įsiplieskė ginčas,
Nes abi jos žaidimą laimėti norėjo.
Ir pradėjo jos spręsti, kaip joms pasielgti
Ir kaip baigt šį žaidimą. O gal taip palikti?
Ir tuomet Afroditė į Nikę prakalbo,
Jai švelniai ir nuolankiai tarydama šitaip:
O, šlovingoji pergalių deive, puikioji
Negi tu negali vieną kart nusileisti
Ir kitam štai garbingai laimėjimą duoti?
Tai girdėdama Nikė tuomet taip prakalbo:
Meilės deive gražioji gi tu, Afrodite,
Negi jau pamiršai kąkalbėjau ašai tau,
Dar prieš tai, kai mes partiją šitą pradėjom?
Ne, nuožmioji, kuriai nugalėti paskirta.
Tavo žodžiai tąkart man giliai širdin smigo,
Apie žmogų, bei jojo likimą įduotą
Mūsų rankosna tam, kad padėti ar teisti
Mes galėtumėm jį kai ateis tam jau laikas
Na, matai, puikiai tu štai atsimeni viską,
O dabar pasakyk, man pažvelgus, į žemę,
Na, nejau ir dabar nepažįsti tu nieko?
Po tų žodžių abidvi jos pažvelgė žemėn.
Na, o Nikė toliau išmintingai kalbėjo:
Štai čia puoliau aš tavo tvirtovę staiga
Ir daugybę tuomet vyrų galvas padėjo,
Nes žaidimo eigoj tu, miela o manoji
Apsiginti protingai deja, negebėjai,
Atsitraukti tuomet palankiausia tau buvo
Tu tai ir padarei, ir į mišką pabėgo
Tavo bokštas staiga, taip jisai gyvas liko.
O vėliau pagaliau trys dar bokštus tvirčiausius
Nukirtau aš, bet tavo tvirčiausias paliko,
Gyvas sveikas, pati gi žinai, kas toliau ten
Buvo, tuomet, kada, mano puolanti pusė,
Į taviškių gynybą kėsinos atkakliai
Ir nepajėgė niekaip jos sienų pralaužti.
Na, o ten... Nebetęski daugiau, supratau aš!
Pasakyt atkakliai štai dabar mėgini ką
Juk kas kartą mes žaidžiam žmogum nūn,
Leisdami, arba ne, jam laimėt arba mirti
Na, o, kaip bus dabar pasakyk, o galinga ?
Juk žaidimas atrodo jau baigtas seniausiai.
Kur dabar nudanginti šį žmogų mums lemta?
Ar gelmėn, ar Olimpan pakviest nuolankiausiai?
Bus, kaip bus, o švelni ir tyki Afrodite,
Savo kelią žmogus šis pats žino nuo seno,
Ten keliaus jis, kur pats sau paskyrė iš anksto
Nukeliaut, juk svarbiausia yra patsai kelias,
O ne tai, kurion pusėn jis suka ir kreipia,
Lygiai taip ir žaidimas svarbus pats savaime,
Iš savęs, o ne kas jį tą kartą laimėjo.
Ir atmink, kol gyvena žmogus, tol atkakliai
jis savuoju keliu nedvejodamas žengia,
ir svarbiausia visad yra jam patsai kelias,
O ne tai, kur jis savąjį kelią pabaigia.
Ir visai nesvarbu kiek šviesos ar tamsybės,
Bekeliaujant antai žmoguje viešpatauja,
Juk abiejų jėgų dievų skirta po lygiai,
Ir abi jos po lygiai, garbingai tarnauja,
Bei nuo amžių darniai žmoguje sugyvena.
O kur kelią pabaigt, pats žmogus apsisprendžia.
Kreipdams savąją valią švieson ar tamsybėn
Darbus dirbdams kasdienius ir dievui tarnaudams.
Na, o man aš matau, jau atėjo pats laikas
Skleist sparnus ir Olimpą palikti,
Nes naujieji darbai nekantriai kviečia žygin,
Na, o mudvi netrukus ir vėl susitiksim.
Prie žaidimo lentos, o lig tol, sveika būki,
Šitai tarusi Nikė nuožmioji išskrido,
O, tuo tarpu, Olimpe viena pasilikus,
Meilės deivė puikioji vardu Afroditė,
Susimąstyman veik netikėtai įpuolus,
Nepajuto, kaip ėmė ir tyliai įmigo,
Ir sapnavo keliu, ji, keliaujantį žmogų.
PABAIGA.